Riešinės

Mada mėgsta kartotis – tai, kas seniau buvo madinga ir užmiršta, vėl grįžta. Tai, ką nešiojo mūsų senelės, tampa gražu ir aktualu mums. Kartais mados slėpynės trunka kelias dešimtis metų ar net šimtmetį. Žinoma, galbūt pūstos krinolino suknios ir nebebus madingos, tačiau prieš šimtmečius nešiotos tautinių rūbų detalės grįžta net į garsiausių dizainerių kolekcijas. Riešinės – naujas reiškinys, grįžęs į aprangos stilių po daugiau negu šimto metų užmaršties.

XIX a.pab. – XX a. pr. Lietuvoje tiek moterys, tiek vyrai nešiojo riešines, – ant rankos riešo užmaunamą megztą rankogalį. Jos turėjo praktinę riekšmę ir buvo dėvimos dėl šilumos, taip pat ir dėl grožio. Riešinės – labai praktiška aprangos detalė. Tais laikais rūbų rankovės buvo plačios, šaltis ir vėjas lengvai prasiskverbdavo prie kūno, bet jos ne tik šildė rankų riešus, bet ir apsaugodavo marškinių rankogalius nuo susitepimo. XX a. pradžioje pirštines pradėjus megzti ilgesniais riešais, riešinės išnyko.

XIX a. Europoje ir ypač Šiaurės šalyse buvo paplitusios iš vilnonių siūlų numegztos riešinės. Jos buvo dėvimos Latvijoje, Estijoje, Skandinavijos šalyse, Vokietijoje, Anglijoje. Kai kurios Šiaurės šalys, pvz., Islandija, Grenlandija dar iki šių dienų turi išsaugojusios šią tradiciją. Prancūzijos pietuose moterys prie tautinio kostiumo tebedėvi iš medvilninių siūlų virbalais numegztas arba vąšeliu nunertas pirštinaites su sutrumpintais pirštikais, vadinamąsias „mitenes“.

Etnografų turimomis žiniomis riešinės Lietuvoje dėvėtos XIX a. – Xxa. pirmoje pusėje.
Didžiajame Lietuvių kalbos žodyne rašoma: „riešinė, riešinės – 1. Pirštinės su ilgu raštuotu riešu (iš Tauragnų); 2. Ant rankos riešo maunamas megztas rankogalis.“ Dažniausiai žodis vartojamas antra reikšme.

Lietuvos regionuose riešinės vadintos skirtingai: Aukštaitijoje mankietai, rankelkos, rankaukos, runkaukos, apie Biržus čiurneliai, unkovikai, Dzūkijoje rankankos, rankaukos, apie Prienus rankapkos, Sūduvoje rankaukos, Žemaitijoje mankietai, renkelkos, apie Plungę rankovėčiai, Klaipėdos krašte maukos, mauklės.

Riešinės buvo mezgamos 6 –14cm ilgio. Kasdienės riešinės saugojo rankas nuo šalčio. Jas mezgė virbalais iš storesnių vilnonių siūlų, taip pat nėrė vąšeliu. Mezginys turėjo būti standus, prigludęs prie riešo. Riešinės buvo vienspalvės, skersais ar išilgais dryžiais. Yra išlikusių tokių margų riešinių, jog atrodo, kad mezgėja sumezgė visus siūlų likučius, kokius tik beturėjo.

Išeigines riešines mezgė iš aukštos kokybės plonų vilnonių, dažniausiai fabrikinių siūlų, vadinamų „lučkais“. Jos buvo dėvimos dėl grožio.
Riešinių raštai panašūs visoje Lietuvoje. Tai aštuoniakampės žvaigždutės, eglutės, grandinėlės, žiedų motyvai, rombai, kryželiai, trikampėliai.

Didžioji dalis muziejuose esančių riešinių pavyzdžių surinkta Aukštaitijoje. Čia riešinės labiausiai buvo paplitusios šiaurinėje dalyje apie Biržus, po vieną kitą pavyzdį rasta Kėdainių, Kupiškio, Pasvalio, Rokiškio, Šiaulių, Ukmergės ir Zarasų apylinkėse.

Aukštaičių riešinės dažniausiai buvo vienspalvės, sodrių spalvų: juodos, rudos, raudonos, vyšninės, žalios, mėlynos, karoliukai balti.

Išskirtinos biržiečių riešinės. Čia moterys mezgė ir margus čiurnelius trijų spalvų dryžiais, įmegzdamos baltus karoliukus. Be to, yra išlikusių vienspalvių išeiginių riešinių, puoštų įmegztais kelių spalvų karoliukais.

Pažymėtinos taip pat ir šiaurės vakarų (Šiaulių aps.) aukštaičių riešinės, numegztos keturių spalvų (juodos, žalios, raudonos ir mėlynos) dryžiais, puoštos baltų karoliukų raštais.

Riešinės Dzūkijoje yra spalvingos (juodos, bordinės, plytinės, mėlynos, tamsiai mėlynos, violetinės) ir puošnios. Į muziejus surinkta daugiausiai iš Lazdijų ir Prienų raj. Į išeigines riešines buvo įmezgami baltų, gelsvų ir raudonų karoliukų raštai. Apatinis riešinės kraštas dar papildomai apnertas arba apsiūtas karoliukų lankeliais.

Suvalkijoje žiemą ir kapsės, ir zanavykės yra dėvėjusios riešines. Jų mėgstama spalva – mėlyno atspalvio violetinė. Karoliukai balti. Raštai – panašūs kaip ir kituose etnografiniuose regionuose.

Žemaitijoje riešinės taip pat buvo labai paplitusios. Būdingos megztos dviejų kontrastingų spalvų dryžiais, pavyzdžiui, raudonos ir mėlynos, juodos ir žalios, violetinės ir žalios, bet pasitaikė ir trijų spalvų dryžiais numegztų riešinių, puoštų baltais karoliukų raštais. Žemaičių vienspalvės riešinės buvo tamsių spalvų: juodos, plytinės, tamsiai rudos. Jas puošdavo ne tik baltų, bet ir spalvotų karoliukų raštais.

Klaipėdos krašte riešinės irgi mūvėtos, Iš išlikusių pavyzdžių galima spręsti, kad labiausiai mėgtos skersadryžės, įvairių spalvų kasdienės riešinės.

Apsisukus laiko ratui, riešinės vėl grįžta – ne tik kaip etninių kostiumų detalės, bet ir kaip nauja meno forma bei madingos aprangos dalis.

Parengta pagal: I.F. Juškienė "Riešinės"