Riešinių raštai ir schemos

Kadangi jau rašiau apie riešines, jų istoriją ir pateikiau pradžiamokslį, tai šįkart surinkau pluoštą riešinių schemų ir nuotraukų. Atkreipkite dėmesį, kad galima išgauti labai netikėtus derinius tiesiog derinant skirtingas siūlų bei karoliukų spalvas.

Riešinių istorija

Riešinių pradžiamokslis

Riešinių schemomis dalinasi Ieva Rutavičienė http://riesinestau.lt

Riešinių pavyzdžiai surinkti iš interneto.

Kaip nusimegzti riešines? Pradžiamokslis

Riešinės yra mezgamos dviem virbalais (karoliukai įmezgami), po to susiuvamos. Iš tiesų riešinių mezgimas nėra sudėtingas, o labiau įgudus – išties paprastas. Neskubėdamos riešinių porą nusimegsite per dvi savaites, įgudus labiau ir skiriant tam daugiau laiko – savaitę.

Riešinės mezgamos plonyčiais virbalais iš plonų siūlų pvz. angoros plonos vilnelės ir t.t. Kuo darbas gaunasi kietesnis, tvirtesnis tuo kokybiškesniu ir profesionalesniu.

Reikės:

• Trumpų metalinių 1,25 dydžio virbalų
• Vilnonių siūlų (vilnoniai tinkamiausi, nes toks mezginys geriau atlaiko tampymą). Siūlai riešinėms turi būti gana ploni. Sunku aprašyti tą plonumą, tačiau jis neturi būti nei per plonas (tuomet mezginys bus per skystas), nei per storas (riešinė išeis grubesnė, mažiau subtili). Geriausia 75proc. vilnos arba net 100proc.
• Karoliukų. Gražiausia su smulkiu čekišku biseriu.
• Mažo indelio, į kurį susipilsite karoliukus prieš juos verdamos ant siūlo.
• Specialios adatos karoliukams suverti.
• Plono siuvimo siūlo.
• Klijų (patartina naudoti tekstilei arba avalynei klijuoti skirtus klijus).
• Vąšelio maža galvute. Bus reikalingas, jei netyčia paleisit akį.
• Storos adatos baigtam mezginiui susiūti.
• Rašto/ schemos, kaip norėsite išdėstyti karoliukus
• Kantrybės ir atidumo (!)

Raštas

Riešinių raštą dažniausiai sudaro pasikartojančio motyvo. Riešinė yra mezgama ripsu, t. y. visada gerosiomis akimis. Taip mezgant eilės viena šalia kitos sugula savotišku armonikos principu, vienos iškilusios, kitos įdubusios.

Jei  lieka viena kita eilė viršaus, per daug nesukite galvos. Riešinės gali būti labiau prigludusios arba laisvesnės, todėl plius minus viena dvi eilės didelio skirtumo riešinės apimčiai neturės.

Karoliukų vėrimas

Kai išsirinkote raštą, suskaičiuokite, kiek vienai riešinei numegzti reikės karoliukų. Aš karoliukų neskaičiuoju, tiesiog prisiveriu jų itin daug. Karoliukus susipilu į plastikinį stiklainio dangtelį. Karoliukų reikia įsipilti daug, su kaupu, tuomet bus paprasta vienu judesiu adata užkabinti kelis karoliukus. Jei kiekvieną karoliuką ant adatos kabinsit atskiru judesiu, vėrimas labai užtruks.

Veriami karoliukai taip: prie vilnonio siūlo galo priklijuojamas plonas siuvimo siūlas (sujungimo vieta turi būti glotni. Stumkite karoliukus pro šią vietą itin atsargiai), įverkite ploną siūlą į adatą ir imkite verti karoliukus. Kažkiek karoliukų suvėrus ant plonojo siūlo, perstumkite ant vilnonio.

Galimas ir kitas karoliukų vėrimo būdas. Įverti dvigubą siūlą į adatą ir tada per  plonojo siūlo kilpelę įverti vilnonį siūlą ir taip perstūmti biserį.

Suvertus karoliukus skaičiuojame taip (geras patarimas iš Juškienės knygos) – pirmus šimtą suskaičiuojame ir pagal juos išmatuojame likusią dalį. Vienai riešinei gali pakakti 200-300, o sudėtingesniems raštams gali prireikti iki 1200-1500 karoliukų.

Mezgant riešinę spalvotų karoliukų raštais, karoliukai yra suveriami ant pagalbinio siūlo tiksliai pagal mezgimo raštą ir po to perstumiami ant mezgimo siūlo.

Mezgimas

Riešinės dažniausiai mezgamos užmetus 50–55 akis (jei raštas smulkesnis 40). Akys užmetamos ant kartu sudėtų abiejų virbalų.

Pirmą eilę išmezgu be karoliukų – ši eilė bus reikalinga susiuvant riešinę. Jei joje bus karoliukų, jie susiuvant mezginio kraštus pasislėps siūlėje.

Mezgama visą laiką geromis akimis. Mezgama gana tampriai, bet neperspauskit. Mezginys neturi būti lyg priaugęs prie virbalo (taip, kad per jėgą jį reikėtų stumdyti) – bus labai sunku megzti. Mezgant akys turi gana lengvai nuslysti nuo virbalo.

Kai mezgant riešinės geroji pusė (t. y. su karoliukais) yra atsukta į jus, išmezgate eilę be karoliukų, kai mezginį apsukate ir į jus „žiūri“ blogoji pusė, tuomet pagal raštą įmezginėjate karoliukus.

Įmezgama paprastai – pristumiate karoliuką prie jau išmegztos akies (t. y. paskutinės ant dešinio virbalo) ir išmezgate sekančią mezginio akį. Karoliukas atsiduria tarp dviejų akių.

Užbaigiama riešinė parastai – dvi akys (pradedant pirmąja) sumezgamos į vieną, išmegztoji perkliama atgal ant kairiojo virbalo ir procesas kartojamas tol, kol lieka vienintelė akis. Tuomet siūlą nukerpate  ir jį ištraukite pro paskutinę akį.

Siuvimas

Riešinė susiuvama iš gerosios pusės (nors aš riešines susiūnu iš blogosios pusės) Siuvant reikia stengtis, kad raštas abipus siūlės gražiai sutaptų. Susiuvami kraštai užkabinant skersinį siūlą tarp kraštinės ir tolesnės eilių. Siūlas kiek patempiamas, kad pasislėptų, abu mezginio kraštai gerai priglustų vienas prie kito ir susidarytų vidinė siūlė. Kruopščiai susiuvus siūlė mažai matoma.

Riešinę taip pat galima susagstyti išilgai riešo mažų sagučių eile. Apatinį riešinės kraštą papildomai apnėrus vąšeliu karoliukų lankeliais, ji bus tik puošnesnė.

Riešinių istorija
Riešinių raštai ir schemos

Parengta pagal: http://penelopiuklubas.lt/puslapio_svecias/jovitos-patarimai-riesines-zalioms/; Irena Felomena Juškienė "Riešinės"

Riešinės

Mada mėgsta kartotis – tai, kas seniau buvo madinga ir užmiršta, vėl grįžta. Tai, ką nešiojo mūsų senelės, tampa gražu ir aktualu mums. Kartais mados slėpynės trunka kelias dešimtis metų ar net šimtmetį. Žinoma, galbūt pūstos krinolino suknios ir nebebus madingos, tačiau prieš šimtmečius nešiotos tautinių rūbų detalės grįžta net į garsiausių dizainerių kolekcijas. Riešinės – naujas reiškinys, grįžęs į aprangos stilių po daugiau negu šimto metų užmaršties.

XIX a.pab. – XX a. pr. Lietuvoje tiek moterys, tiek vyrai nešiojo riešines, – ant rankos riešo užmaunamą megztą rankogalį. Jos turėjo praktinę riekšmę ir buvo dėvimos dėl šilumos, taip pat ir dėl grožio. Riešinės – labai praktiška aprangos detalė. Tais laikais rūbų rankovės buvo plačios, šaltis ir vėjas lengvai prasiskverbdavo prie kūno, bet jos ne tik šildė rankų riešus, bet ir apsaugodavo marškinių rankogalius nuo susitepimo. XX a. pradžioje pirštines pradėjus megzti ilgesniais riešais, riešinės išnyko.

XIX a. Europoje ir ypač Šiaurės šalyse buvo paplitusios iš vilnonių siūlų numegztos riešinės. Jos buvo dėvimos Latvijoje, Estijoje, Skandinavijos šalyse, Vokietijoje, Anglijoje. Kai kurios Šiaurės šalys, pvz., Islandija, Grenlandija dar iki šių dienų turi išsaugojusios šią tradiciją. Prancūzijos pietuose moterys prie tautinio kostiumo tebedėvi iš medvilninių siūlų virbalais numegztas arba vąšeliu nunertas pirštinaites su sutrumpintais pirštikais, vadinamąsias „mitenes“.

Etnografų turimomis žiniomis riešinės Lietuvoje dėvėtos XIX a. – Xxa. pirmoje pusėje.
Didžiajame Lietuvių kalbos žodyne rašoma: „riešinė, riešinės – 1. Pirštinės su ilgu raštuotu riešu (iš Tauragnų); 2. Ant rankos riešo maunamas megztas rankogalis.“ Dažniausiai žodis vartojamas antra reikšme.

Lietuvos regionuose riešinės vadintos skirtingai: Aukštaitijoje mankietai, rankelkos, rankaukos, runkaukos, apie Biržus čiurneliai, unkovikai, Dzūkijoje rankankos, rankaukos, apie Prienus rankapkos, Sūduvoje rankaukos, Žemaitijoje mankietai, renkelkos, apie Plungę rankovėčiai, Klaipėdos krašte maukos, mauklės.

Riešinės buvo mezgamos 6 –14cm ilgio. Kasdienės riešinės saugojo rankas nuo šalčio. Jas mezgė virbalais iš storesnių vilnonių siūlų, taip pat nėrė vąšeliu. Mezginys turėjo būti standus, prigludęs prie riešo. Riešinės buvo vienspalvės, skersais ar išilgais dryžiais. Yra išlikusių tokių margų riešinių, jog atrodo, kad mezgėja sumezgė visus siūlų likučius, kokius tik beturėjo.

Išeigines riešines mezgė iš aukštos kokybės plonų vilnonių, dažniausiai fabrikinių siūlų, vadinamų „lučkais“. Jos buvo dėvimos dėl grožio.
Riešinių raštai panašūs visoje Lietuvoje. Tai aštuoniakampės žvaigždutės, eglutės, grandinėlės, žiedų motyvai, rombai, kryželiai, trikampėliai.

Didžioji dalis muziejuose esančių riešinių pavyzdžių surinkta Aukštaitijoje. Čia riešinės labiausiai buvo paplitusios šiaurinėje dalyje apie Biržus, po vieną kitą pavyzdį rasta Kėdainių, Kupiškio, Pasvalio, Rokiškio, Šiaulių, Ukmergės ir Zarasų apylinkėse.

Aukštaičių riešinės dažniausiai buvo vienspalvės, sodrių spalvų: juodos, rudos, raudonos, vyšninės, žalios, mėlynos, karoliukai balti.

Išskirtinos biržiečių riešinės. Čia moterys mezgė ir margus čiurnelius trijų spalvų dryžiais, įmegzdamos baltus karoliukus. Be to, yra išlikusių vienspalvių išeiginių riešinių, puoštų įmegztais kelių spalvų karoliukais.

Pažymėtinos taip pat ir šiaurės vakarų (Šiaulių aps.) aukštaičių riešinės, numegztos keturių spalvų (juodos, žalios, raudonos ir mėlynos) dryžiais, puoštos baltų karoliukų raštais.

Riešinės Dzūkijoje yra spalvingos (juodos, bordinės, plytinės, mėlynos, tamsiai mėlynos, violetinės) ir puošnios. Į muziejus surinkta daugiausiai iš Lazdijų ir Prienų raj. Į išeigines riešines buvo įmezgami baltų, gelsvų ir raudonų karoliukų raštai. Apatinis riešinės kraštas dar papildomai apnertas arba apsiūtas karoliukų lankeliais.

Suvalkijoje žiemą ir kapsės, ir zanavykės yra dėvėjusios riešines. Jų mėgstama spalva – mėlyno atspalvio violetinė. Karoliukai balti. Raštai – panašūs kaip ir kituose etnografiniuose regionuose.

Žemaitijoje riešinės taip pat buvo labai paplitusios. Būdingos megztos dviejų kontrastingų spalvų dryžiais, pavyzdžiui, raudonos ir mėlynos, juodos ir žalios, violetinės ir žalios, bet pasitaikė ir trijų spalvų dryžiais numegztų riešinių, puoštų baltais karoliukų raštais. Žemaičių vienspalvės riešinės buvo tamsių spalvų: juodos, plytinės, tamsiai rudos. Jas puošdavo ne tik baltų, bet ir spalvotų karoliukų raštais.

Klaipėdos krašte riešinės irgi mūvėtos, Iš išlikusių pavyzdžių galima spręsti, kad labiausiai mėgtos skersadryžės, įvairių spalvų kasdienės riešinės.

Apsisukus laiko ratui, riešinės vėl grįžta – ne tik kaip etninių kostiumų detalės, bet ir kaip nauja meno forma bei madingos aprangos dalis.

Parengta pagal: I.F. Juškienė "Riešinės"