Seniausi žinomi juvelyriniai dirbiniai

Mokslininkams pavyko surasti tris moliusko kiautus, turinčius skylutes, manoma, sudedamąsias vėrinio ar apyrankės dalis. Radinių amžius siekia net 90000-100000 metų. Du iš šių senovės karoliukų buvo rasti Karmelio kalno oloje Izraelyje, kitas Oued Djebbana vietovėje Alžyre.

Šie kiautai yra 25000 metais senesni nei iki šiol atrasti žmonių sukurti juvelyrinių dirbinių fragmentai.

Žirnio dydžio gaminiai turi panašias skylutes, todėl manoma, kad jie galėjo būti suverti į vėrinį arba apyrankę.

Visi trys kiautai yra iš tos pačios genties jūrų moliuskų žinomų kaip Nassarius. Jie tikriausiai buvo pasirinkti dėl savo dydžio ir sąmoningai išgremžti su aštriu titnaginiu įrankiu. Tokie titnaginiai įrankiai galėjo būti naudojami kriauklėms pradurti.

Juvelyrika padeda nustatyti, kada pasikeitė žmonių elgesys, nes papuošalų nešiojimas turi simbolinę reikšmę. Nešiodami papuošalus mes siunčiame žinutę aplinkiniams – kad mes stiprūs, turtingi, seksualūs, kad priklausome tam tikrai grupei ir t.t. dažnai papuošalai budavo nešiojami kaip apsisaugojimas nuo blogio.

Mokslininkai teigia, kad šie trys kiautai buvo naudojami kaip karoliukai dėl jų skylučių pragręžimo, taip pat dėl to, kad buvo rasti nuošalioje vietovėje. Iš nuosėdų, įstrigusių pirmųjų kiautų skylėse nustatytas jų amžius. Faktą, jog juos ten paliko žmonės, patvirtina jų radimvietė – kalno ola. Tai yra jūriniai moliuskai, o jūra niekada nebuvo taip arti olos. Be to, Oued Djebbana yra apie 200 km (120 mylių) nuo Viduržemio jūros.

Jūrinių moliuskų kiautai iš Karmelio kalno olos laikomi „Natural History museum“ muziejuje Londone, o kiautas iš Oued Djebbana – „Museum of Man“ muziejuje Paryžiuje.

Parengta pagal: http://news.bbc.co.uk/2/hi/science/nature/5099104.stm

Riešinės

Mada mėgsta kartotis – tai, kas seniau buvo madinga ir užmiršta, vėl grįžta. Tai, ką nešiojo mūsų senelės, tampa gražu ir aktualu mums. Kartais mados slėpynės trunka kelias dešimtis metų ar net šimtmetį. Žinoma, galbūt pūstos krinolino suknios ir nebebus madingos, tačiau prieš šimtmečius nešiotos tautinių rūbų detalės grįžta net į garsiausių dizainerių kolekcijas. Riešinės – naujas reiškinys, grįžęs į aprangos stilių po daugiau negu šimto metų užmaršties.

XIX a.pab. – XX a. pr. Lietuvoje tiek moterys, tiek vyrai nešiojo riešines, – ant rankos riešo užmaunamą megztą rankogalį. Jos turėjo praktinę riekšmę ir buvo dėvimos dėl šilumos, taip pat ir dėl grožio. Riešinės – labai praktiška aprangos detalė. Tais laikais rūbų rankovės buvo plačios, šaltis ir vėjas lengvai prasiskverbdavo prie kūno, bet jos ne tik šildė rankų riešus, bet ir apsaugodavo marškinių rankogalius nuo susitepimo. XX a. pradžioje pirštines pradėjus megzti ilgesniais riešais, riešinės išnyko.

XIX a. Europoje ir ypač Šiaurės šalyse buvo paplitusios iš vilnonių siūlų numegztos riešinės. Jos buvo dėvimos Latvijoje, Estijoje, Skandinavijos šalyse, Vokietijoje, Anglijoje. Kai kurios Šiaurės šalys, pvz., Islandija, Grenlandija dar iki šių dienų turi išsaugojusios šią tradiciją. Prancūzijos pietuose moterys prie tautinio kostiumo tebedėvi iš medvilninių siūlų virbalais numegztas arba vąšeliu nunertas pirštinaites su sutrumpintais pirštikais, vadinamąsias „mitenes“.

Etnografų turimomis žiniomis riešinės Lietuvoje dėvėtos XIX a. – Xxa. pirmoje pusėje.
Didžiajame Lietuvių kalbos žodyne rašoma: „riešinė, riešinės – 1. Pirštinės su ilgu raštuotu riešu (iš Tauragnų); 2. Ant rankos riešo maunamas megztas rankogalis.“ Dažniausiai žodis vartojamas antra reikšme.

Lietuvos regionuose riešinės vadintos skirtingai: Aukštaitijoje mankietai, rankelkos, rankaukos, runkaukos, apie Biržus čiurneliai, unkovikai, Dzūkijoje rankankos, rankaukos, apie Prienus rankapkos, Sūduvoje rankaukos, Žemaitijoje mankietai, renkelkos, apie Plungę rankovėčiai, Klaipėdos krašte maukos, mauklės.

Riešinės buvo mezgamos 6 –14cm ilgio. Kasdienės riešinės saugojo rankas nuo šalčio. Jas mezgė virbalais iš storesnių vilnonių siūlų, taip pat nėrė vąšeliu. Mezginys turėjo būti standus, prigludęs prie riešo. Riešinės buvo vienspalvės, skersais ar išilgais dryžiais. Yra išlikusių tokių margų riešinių, jog atrodo, kad mezgėja sumezgė visus siūlų likučius, kokius tik beturėjo.

Išeigines riešines mezgė iš aukštos kokybės plonų vilnonių, dažniausiai fabrikinių siūlų, vadinamų „lučkais“. Jos buvo dėvimos dėl grožio.
Riešinių raštai panašūs visoje Lietuvoje. Tai aštuoniakampės žvaigždutės, eglutės, grandinėlės, žiedų motyvai, rombai, kryželiai, trikampėliai.

Didžioji dalis muziejuose esančių riešinių pavyzdžių surinkta Aukštaitijoje. Čia riešinės labiausiai buvo paplitusios šiaurinėje dalyje apie Biržus, po vieną kitą pavyzdį rasta Kėdainių, Kupiškio, Pasvalio, Rokiškio, Šiaulių, Ukmergės ir Zarasų apylinkėse.

Aukštaičių riešinės dažniausiai buvo vienspalvės, sodrių spalvų: juodos, rudos, raudonos, vyšninės, žalios, mėlynos, karoliukai balti.

Išskirtinos biržiečių riešinės. Čia moterys mezgė ir margus čiurnelius trijų spalvų dryžiais, įmegzdamos baltus karoliukus. Be to, yra išlikusių vienspalvių išeiginių riešinių, puoštų įmegztais kelių spalvų karoliukais.

Pažymėtinos taip pat ir šiaurės vakarų (Šiaulių aps.) aukštaičių riešinės, numegztos keturių spalvų (juodos, žalios, raudonos ir mėlynos) dryžiais, puoštos baltų karoliukų raštais.

Riešinės Dzūkijoje yra spalvingos (juodos, bordinės, plytinės, mėlynos, tamsiai mėlynos, violetinės) ir puošnios. Į muziejus surinkta daugiausiai iš Lazdijų ir Prienų raj. Į išeigines riešines buvo įmezgami baltų, gelsvų ir raudonų karoliukų raštai. Apatinis riešinės kraštas dar papildomai apnertas arba apsiūtas karoliukų lankeliais.

Suvalkijoje žiemą ir kapsės, ir zanavykės yra dėvėjusios riešines. Jų mėgstama spalva – mėlyno atspalvio violetinė. Karoliukai balti. Raštai – panašūs kaip ir kituose etnografiniuose regionuose.

Žemaitijoje riešinės taip pat buvo labai paplitusios. Būdingos megztos dviejų kontrastingų spalvų dryžiais, pavyzdžiui, raudonos ir mėlynos, juodos ir žalios, violetinės ir žalios, bet pasitaikė ir trijų spalvų dryžiais numegztų riešinių, puoštų baltais karoliukų raštais. Žemaičių vienspalvės riešinės buvo tamsių spalvų: juodos, plytinės, tamsiai rudos. Jas puošdavo ne tik baltų, bet ir spalvotų karoliukų raštais.

Klaipėdos krašte riešinės irgi mūvėtos, Iš išlikusių pavyzdžių galima spręsti, kad labiausiai mėgtos skersadryžės, įvairių spalvų kasdienės riešinės.

Apsisukus laiko ratui, riešinės vėl grįžta – ne tik kaip etninių kostiumų detalės, bet ir kaip nauja meno forma bei madingos aprangos dalis.

Parengta pagal: I.F. Juškienė "Riešinės"

Senovės egiptiečių papuošalai

Senovės egiptiečiai didelę reikšmę teikė tam tikriems religinės reikšmės šventiems objektams, kurie labai atsispindėjo egiptiečių papuošalų motyvuose. Brangakmenių drožiniai, žinomi kaip gliptikos menas, dažniausiai buvo vabalo Skarabėjaus ir kitų antropomorfinių religinių simbolių formos. Egipto juvelyrai naudodavosi korundo nuolaužomis arba titnagu, kad išgautų formą iš minkštesnių akmenų.

Paminklai kartu su prabangia baldų, dailės ir papuošalų kolekcija padėjo simbolizuoti didybę, valdžią, ir religinį faraonų viešpatavimą tarp visuomenės ir plataus regiono. Turtai buvo svarbūs kiekvieno egiptiečio žemiškajame ir dar svarbesni pomirtiniame gyvenime.

Senovė Egipte ir vyrai ir moterys nešiojo papuošalus ne tik kaip turto ir statuso visuomenėje simbolį, bet ir kaip puošmeną ir apsaugą nuo blogio. Mirusieji budavo palaidojami su visais žemiškais turtais, tačiau kapų plėšikai pagrobė daug lobio iš senovės Egipto kapų.

Auksas buvo retas metalas, tad simbolizavo galią ir religinę priklausomybę savoje bendruomenėje. Auksiniai papuošalai buvo nešiojami pasiturinčių egiptiečių tiek kasdieniniame gyvenime, tiek ir po mirties.

Be aukso egiptiečiai naudojo spalvotą stiklą vietoj brangiųjų ar pusbrangių akmenų. Nors egiptiečiai turėjo galimybę apdirbti ir nešioti brangiuosius akmenis, jie labiau vertino spalvas, kurias galėdavo patys sukurti gamindami stiklo papuošalus. Spalva egiptiečiams labai daug reikšdavo – net Mirusiųjų Knygoje buvo nurodoma, kaip turi atrodyti vienoks ar kitoks vėrinys aplink mumijos kaklą.

Papuošalus senovės Egipte naudojo religijai:
››› Juvelyriniai dirbiniai buvo vertinami ne tik dėl grožio, bet ir dėl magiškos apsaugos.
››› Egiptiečiai neskirstė amuletų ir dekoratyvinių papuošalų. Amuletai buvo dėvimi nuo kūdikystės iki mirties.
››› Dėl religinio vaidmens, papuošalai egiptiečius lydėdavo ir pomirtinėje kelionėje.
››› Iš tiesų senovės egiptiečiai ruošdavosi mirčiai jau nuo gyvenimo pradžios iki pat mirties, kad surinktų kuo daugiau apsauginės magiškos juvelyrikos, kuri padėtų ramiai žengti į pomirtinį pasaulį.

Papuošalų formos:
››› Kaip ir kitose Egipto meno formose, taip ir juvelyrikoje buvo laikomasi griežtų taisyklių, kad papuošalas atliktų tinkamą religinį vaidmenį.
››› Kiekviena medžiaga turėjo savo religinę vertę – mineralai ir metalai atitiko konkrečias dievybes, taip pat konkrečią dvasinę ir terapinę vertę. Pvz.: Varis ir malachitas buvo sietinas su dievu Hatoru.
››› Kiekviena spalva turėjo tam tikrą mitologinę reikšmę, ir akmens su tam tikra spalva panaudojimas turėjo tam tikrą kodą.

Medžiagos:
››› Jų kiekis buvo ribotas. Dauguma žaliavų, kurios buvo naudojamos, buvo randamos Egipte, bet kai kurios ypatingai vertinamos medžiagos, tokios kaip lazuritas, buvo importuojamos iš Afganistano.
››› Auksas buvo laikomas dievų oda, tad jis vyravo papuošalų gamyboje.
››› Nors egiptiečiai turėjo prieigą prie tam tikrų tauriųjų brangakmenių, jie pirmenybę teikė kopijuoti spalvas naudodami stiklą, nes su tikraisiais akmenimis buvo daug sunkiau dirbti.
››› Tam, kad papuošalai būtų prieinami ir žemesniems socialiniems sluoksniams, egiptiečių juvelyrai išrado neįtikėtiną brangakmenių atkartojimo stikle meną. Senovės Egipto meistrai tavo tikrais ekspertais,kad kartais net būdavo sunku atskirti tikrus smaragdus, perlus ar tigro akį nuo stiklinių.

Socialinė padėtis:
››› Pradedant Naująja Karalyste, visi socialiniai sluoksniai nešiojo amuletus.
››› Amuletus plačiai nešiojo tiek vyrai, tiek moterys, nes tai garantavo apsaugą.
››› Žemesniųjų socialinių sluoksnių atstovai amuletus gaminosi iš pigių žaliavų – spalvoto molio arba akmenų, brangakmenių stiklinių kopijų.

Egipto akmenys

Turkis:
››› Seniausios žinomos turkio kasyklos buvo Sinajuje.
››› Žalia turkio spalva buvo džiaugsmo ir gyvenimo sinonimas.
›››Šis minkštas, vertingas akmuo buvo populiariausias senovės Egipte, nes jį egiptiečiai palyginus lengvai galėjo apdirbti ir turėjo daug vietinių turkio karjerų.
››› Turkis buvo naudojamas karoliams. Sujungtas su kitais dekoratyviniais akmenimis, turkis budavo inkrustuotas į auksą ir taip pagaminamas prabangus juvelyrinis dirbinys.
››› Ryškia turkio miltelių glazūra buvo nudažoma beveik viskas: nuo mažų smulkių statulėlių iki plytų.
››› Šventasis Skarabėjaus amuletas buvo gaminamas iš turkio.

Lazuritas:
››› Tamsiai mėlynos ar violetinės spalvos su geltono geležies piritų dėmėmis.
››› Importuojamas iš Afganistano.
››› Egiptiečiai tikėjo,kad šis akmuo turėjo gyvenimo prailginimo galios.
››› Mėlyna buvo vandens, dangaus, pirmykščio potvynio spalva ir simbolizavo kūrybą bei atgimimą.
››› Naudojamas faraonų akių ir plaukų dažymui, karūnų puošybai. Dažnai naudojamas lotoso žiedo paveiksluose, kurie reiškė kasdienį saulės sugrįžimą.

Jaspis

››› Raudonos arba raudonai rudos spalvos.
››› Pasak Plinijaus istorijos, jaspis buvo iškasamas netoli esančiose kalvose prie Kopto miesto.
››› Raudona spalva reiškė deivės Izidės kraują ir ugnį.
››› Buvo manoma, jog jis gydo nevaisingumą bei didina derlių.
››› Šį kietą natūralų akmenį buvo sunku apdirbti, tad gaminiai iš jo nebuvo labai puošnūs, priešingai papuošalai iš turkio ar lazurito.
››› Deivės Izidės mazgas dažniausiai būdavo gaminamas iš jaspio.

Malachitas:
››› Spalvos vaijuoja nuo šviesiai iki tamsiai žalios, su puošniomis netaisyklingomis juostomis.
››› Buvo kasamas dykumos kasykloje tarp rytų Egipto ir Sinajaus.
››› Malachitas yra viena iš vario rūdos formų.
››› Buvo manoma, jog malachito kelių juostų vėriniai nešiojami aplink galvą bei rankas, apsaugo nuo epidemijų.
››› Dažniausiai buvo gaminami kabošonai ir karoliukai.
››› Senovės egiptiečiai malachitą pirmiausiai nešiojo kaip vėrinius ir karolius.
››› Malachito milteliai buvo naudojami akių makiažui, kurie turėjo apsauginę funkciją, kovojant su akių infekcijomis.

Karneolis:
››› Spalva varijuoja nuo tamsiai iki šviesiai rudos.
››› Randamas rytinėse Egipto dykumose.
››› Simbolizavo kraują. Buvo tikima,kad karneolio gydomosios savybės gali padėti išvalyti kraują ir numalšinti nugaros skausmus.
››› Kai kurie seniausiai žinomi papuošalų elementai buvo pagaminti iš karneolio datuojami nuo prieš dinastinių laikų.
››› Dažniausiai buvo gaminami širdies formos amuletai, kurie reiškė nemirtingumą.
››› Karneolio papuošalai padėdavo jų nešiotojui išlaikyti savitvardą.

Amazonitas:
››› Buvo randamas pietryčių dykumose.
››› Šviesiai melsva spalva simbolizavo vaisingumą ir sėkmę. Tai yra susiję su turkiu ir lazuritu.
››› Dažniausiai amazonitas papuošaluose buvo naudojamas kaip smulkūs amuletai, kabašonai, karoliukai ir indai.

Ametistas:
››› Randamas Nubijos kalnuose.
››› Labai kietas kvarcinis kristalas.
››› Šiam mineralui egiptiečiai neteikė ypatingos reikšmės, priešingai nei graikai, kurie tikėjo, kad ametistas padeda apsisaugoti nuo girtuokliavimo ir apsinuodijimo.
››› Ametisto karoliukai papuošaluose buvo naudojami vėriniams ir apyrankėms.
››› Egiptiečiai nelabai mėgo kietus akmenis, tokius kaip ametistas, nes juos būdavo sunku apdirbti į norimus amuletus, todėl mieliau naudodavo stiklą, kai reikėdavo konkrečios spalvos.

Smaragdas:
››› Skaidriai žalios spalvos.
››› Randamas rytiniame Aukštutiniame Egipte prie Raudonosios Jūros.
››› Priešingai nei dauguma mano, smaragdas neturėjo jokios specialios simbolinės mitologinės reikšmės.
››› Smaragdas buvo naudojamas tik karališkiesiems papuošalams.
››› Karalienė Kleopatra buvo žinoma dėl savo atsidavimo smaragdams.

parengta pagal: http://www.allaboutgemstones.com/jewelry_history_egyptian.html ir http://aldokkan.com/jewelry/jewelry.htm